Dar prieš porą metų, kai išgirdau žodį „avižė“, pirmas vaizdinys, iškilęs galvoje, buvo žiemos ežeras, ledas ir mažytė skylutė. O ne upė, spiningas ir tikra, aktyvi žūklė. Bet tada vienas bičiulis mestelėjo: „Tu dar neišbandei avižadrėbio? Čia dabar visi griebia.“ Nuo to pokalbio pradėjau domėtis – ir taip po truputį atsivėrė visiškai naujas žūklės pasaulis.

Pirma reakcija: kam to reikia, jei yra klasika?

Ilgą laiką laikiausi klasikos – guminukai, sukės, wobleriai… Kodėl reikėtų kažkokios avižėlės, jei viskas veikia? Tas naujas „avižėlių“ spiningavimas iš pradžių atrodė kaip eksperimentas arba mada. Be to, kilo klausimų: ar tai tikrai efektyvu? Ar tik dar vienas triukas pritraukti žvejų pinigines?

Tačiau kuo daugiau skaičiau ir kalbėjausi su patyrusiais žvejais, tuo labiau supratau, kad čia ne šiaip užgaida – avižėlių naudojimas šiltuoju metų laiku, ypač su vadinamuoju avižadrėbiu, yra technika, turinti savų stiprybių. Ir kai ją pabandžiau pats, supratau – wow, čia visai kitas žaidimas.

Kas tas avižadrėbis ir kuo jis ypatingas?

Avižadrėbis – tai trumpas, jautrus spiningo kotas, sukurtas būtent žvejybai avižėlėmis. Jis leidžia labai tiksliai valdyti mažą masalą, jausti net menkiausią kibimą ir pateikti avižėlę taip natūraliai, kad net išrankiausia žuvis susigundo.

Mano pirmas rimtas bandymas vyko ramiame upės ruože – naudojau mikroskopinę volframinę avižėlę su sraigės gabalėliu. Ir ką jūs manot – pirmas metimas, pora sekundžių, ir jau kibimas. Ne monstro dydžio, bet kibimas! Po valandos jau turėjau penketą gražių kuojų ir vieną ešeriuką. Džiaugsmo – kaip pirmą kartą su spiningu rankoje!

Kodėl tai veikia (ir dar kaip!)

Yra keli esminiai dalykai, kodėl žvejyba avižėle tampa vis populiaresnė:

1. Universalumas – avižėlė tinka tiek stovinčiam, tiek tekančiam vandeniui. Gali gaudyti nuo kranto, iš valties ar net iš pontono.
2. Natūralus pateikimas – avižėlė juda subtiliai, be triukšmo, idealiai imituoja natūralią žuvies auką. Puikiai veikia, kai žuvys pasyvios arba spaudžiamos.
3. Efektyvumas – mažesnis masalas dažnai būna net veiksmingesnis už įprastą blizgę, ypač kai žvejoji karštą vasaros dieną.
4. Emocija – kibimai subtilūs, bet stiprūs – reikia susikaupimo, rankos jautrumo. Kiekvienas kibimas tampa tikru nuotykiu.

Ir dar – tai puikus būdas atgaivinti rutiną, jei spiningavimas tapo šiek tiek nuspėjamas ar nuobodus.

Ką išmokau ir ką siūlyčiau kitiems

Po kelių sezonų su avižėle jau drąsiai sakau – tai ne laikina mada, o visai rimta technika. Jei tik nori išmokti kažko naujo ir patirti šviežių emocijų – verta pabandyti. Pradėti galima paprastai: nedidelis avižadrėbis, pora volframinių avižėlių, šiek tiek kantrybės ir – pirmyn.

Svarbiausia – nepabijoti išlipti iš komforto zonos. Taip, reikės mokytis iš naujo, bet būtent dėl to ir verta. Ir, tiesą sakant, kai žvejoji su avižėle, pradedi stebėti vandenį visai kitaip – tampa svarbiau, kaip masalas juda, kokia yra tėkmė, kur slepiasi žuvis. O kai pagaliau pagauni, jausmas – stipresnis nei per televizoriaus nuotolinio baterijos keitimą (o tai jau šis tas!).